Mažeikių muziejuje atidaryta šviesaus atminimo dailininkės, keramikės, pedagogės Genės Jacėnaitės (1933–2016) paroda ir pristatyta atsiminimų knyga „Kas lieka širdyje...“. Buvo įsivaizduota, kad viskas vyks visiškai kitaip, bet liepos 21 d. pasiekė žinia, kad geros mūsų muziejaus bičiulės gyvybė užgeso. Baigėsi ilgas ir gražus bendravimas, bet liko neįkainojama ir unikali G. Jacėnaitės darbų kolekcija, kuri jos testamente išreikšta valia padovanota Mažeikių muziejui.
Apie autorę
Lakštinės skulptūros pradininkė Lietuvoje G. Jacėnaitė gimė Kuršėnuose, vėliau baigė Vilniaus dailės institutą, kuriame pasiliko ir jame ilgus metus dirbo. Daugiau kaip penkis dešimtmečius tęsėsi menininkės kūrybinė veikla ir dabar vykstančioje parodoje galima pasigrožėti tik maža gausaus palikimo dalimi: „Mūsų kiemo gyventojai“, „Katės“, iš ciklo „Ožkos“, „Balsai iš anapus“; personažai: „Vaižgantas“, „Ragutis“, „Gabija“, „Kovas“, „Žemyna“, „Ragana“ ir kiti.
Prisiminimų knygos viršelyje yra tokie menininkės palinkėjimai: „Linkiu žiūrovams pastebėti, kad mano vaizduojami herojai, nors ir keisti, deformuoti, išorėje negražūs, tačiau nė vieno nėra pikto. Jais aš noriu pasakyti, kad gėris būna kiekvieno, net ir paties nepatraukliausio, sieloje. Pamatykime jį kartais labai neptrauklioje mūsų kasdienybėje.“
Apie šiltą žmogų
Muziejaus direktorius Vaidotas Balzeris apgailestavo, kad likimas jį su dailininke suvedė tik jos gyvenimo kelio pabaigoje: „G. Jacėnaitė visada buvo šilta, paprasta ir draugiška. Nors šiandien jau nėra tarp mūsų, bet išpildėme jos paskutinį norą ir išleidome atsiminimų knygą, kurią mūsų bičiulė dar spėjo pamatyti ir labai džiaugėsi, džiaugiamės ir mes.“
Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotoja Sigutė Bernotienė sakė: „Paroda, darbų kolekcija ir knyga atsirado iš praeities įdirbio ir gerų norų. Gera, kad visa tai yra mūsų mieste. Manau, kad Savivaldybė pasielgė labai teisingai prisidėdama prie knygos išleidimo.“
Muziejininkai Raimonda ir Vytautas Ramanauskai su dailininke artimai bendravo ne vienus metus. Jie prisiminė, kaip dažnai lankydavosi Vilniuje ir susitikdavo su G. Jacėnaite. O viso to pradžia – buvusios muziejaus direktorės Ados Cholodinskienės įdirbis su buvusiais kraštiečiais G. Jokūboniene, V. Liutkumi ir kt. „Genutė labai tinka Žemaitijai. Atrodo, kad jos darbai čia gimė ir sugrįžo atgal. Jie alsuoja neapsakoma šiluma. Nuo pirmosios parodos Mažeikiuose (1994 m.) dailininkė susidraugavo su mūsų muziejumi ir miestu, juolab, kad jos vyras Petrelis buvo mažeikiškis. Neužmirškite Genutės“, – linkėjo A. Cholodinskienė.
Save paliko darbuose
Buvusi G. Jacėnaitės mokinė Lietuvos dailės akademijoje, mažeikiškė Laima Mikalauskienė prisiminė daug gražių akimirkų.
Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, rašytojos Marijos Pečkauskaitės -Šatrijos Raganos premijoslaureatė Laima Skabickienė, kalbėdama apie G. Jacėnaitės atsiminimų knygą sakė, jog šiai kūrėjai nėra jokių ribų ir limitų: „Knyga skaitosi pati, jos net nereikia skaityti. Sakiniai neša patys save...“ Ir patvirtindama savo žodžius, labai įtaigiai perskaitė smagią ištrauką apie žąsis-pozuotojas.
Daug šiltų žodžių dailininkės adresu pasakė dukterėčia Ramunė Žulpienė, jos dukra Gabrielė Butautaitė, Vingra Ramanauskaitė ir kiti.
Galima pridurti, kad pagal dabartinę muziejaus emblemą G. Jacėnaitė nulipdė arkliuką iš molio, o šios menininkės keramikos darbais papuoštas ir Mažeikių miesto lopšelis-darželis „Delfinas“. Paroda vyks iki spalio mėnesio pabaigos.
Vytas ALEKNAVIČIUS
Nuotr. autoriaus
